“Daugeliui iš mūsų artimiausio žmogaus netekties akivaizdoje išlenda pagunda, kuriai mes pasiduodame.
Neskubėk – dar turėsi laiko.
Neskubėk skambinti savo artimam žmogui, neskubėk jo aplankyti.
Neskubėk…
Šiandien tu turi padaryti tą ar aną.
Šeimos dabar nutolę.
Paskambina tėčiui ar mamai.
Sužino, kad dar sveiki ir kruta, ir gerai.
Ir sako:
„Aš kada nors pas jus atvažiuosiu.“
Vieną kartą „kada nors“, kitą kartą „kada nors“ ir tik tuomet supranti, kad atvažiuoji paskutinį kartą pasakyti „sudie“.
Žmonės gailisi, kad pasiduoda tai pagundai neskubėti.
Reikia apsispręsti mylėti šiandien, kažkam šiandien paskambinti ar atleisti, pasikviesti vakarienės.
Gebėjimas gyventi šiandien, kuriame slypi dėkingumas už vakar ir viltis dėl rytojaus, ir augina išmintingą širdį žmoguje.”

Kunigas R.Doveika