Juk mirtis – tai, ką visi anksčiau ar vėliau patirsime, tad kodėl neturėtume apie ją diskutuoti kaip ir apie kitus aspektus? Pradedant šiuo judėjimu, pradėjo rastis ir kitokios iniciatyvos. Dalijamės keletų jų:
-Mirties salonas (“Death Salon”) kviečia žmones į diskusijas apie mirtingumą ir gedėjimą, bei tai, kaip šie dalykai paveikė mūsų kultūrą ir istoriją. Daug tokių renginių organizuojama per metus.
-Mirties kavinė (“Death Cafe”). Šioje kavinėje žmonės kviečiami paragauti pyrago, išgerti kavos ar arbatos bei kalbėti apie mirtį – dažniausiai su pirmą kartą sutiktais žmonėmis. To tikslas – didinti suvokimą apie mirtį, šitaip skatinant žmones kuo daugiau visko pasisemti iš gyvenimo. Tokios ne pelno siekiančios kavinės egzistuoja jau 61 šalyje.
-“Apie mirtį prie vakarienės stalo (“Death over Dinner”) programos tikslas – paskatinti žmones tiesiogiai išreikšti, kokių laidotuvių jie tikisi. Ši programa kviečia žmones surengti vakarienę artimiesiems ir pasidalinti su jais savo laidotuvių vizija. Programa veikia kaip puslapis, kur prisijungus galima atsakyti į kelis klausimus apie intencijas laidotuvių ir atsisveikinimo atžvilgiu. Po to suteikiamas galimas scenarijus, kaip kalbėtis apie tai su savo artimiausiais.
-“Kalbų apie mirtį projektas (“The Death Talk Project”) organizuoja dirbtuves, ritualus ir kitus renginius, skatinant žmones kalbėti apie mirtį. Tarp temų – tai, kaip mes mirštame, gedime ar pagerbiame išėjusiuosius.
Kiekvieno asmens pasirinkimas – jungtis į tokias iniciatyvas ar ne, tačiau bet kuriu atveju mirties ir laidotuvių temos nebuvimas visišku tabu padeda labiau vertinti gyvenimo akimirkas, o aptarus jas su artimaisiais – suteikia žinojimą, kad išaušus nelauktai dienai artimojo paskutiniai norai bus atliepti.