Laidojimo apeigos organizuojamos individualiai, atsižvelgiant į mirusiojo pageidavimus, jeigu tokie buvo pareikšti, į laidojamo žmogaus tikėjimą, amžių, jo buvusius pomėgius ir kitus dalykus, tačiau yra ir bendros nerašytos taisyklės, kurių Lietuvoje daugiau ar mažiau laikomasi. Remdamiesi mūsų bendrovės veiklos ir bendrąja patirtimi rekomenduojame atkreipti dėmesį į keletą nusistovėjusių normų.
Užjauskite siūlydami pagalbą
Giminėms ir draugams užuojautą įprasta pareikšti iš karto, vos tik sužinojus apie jo artimojo mirtį, tuo pačiu pasiūlant ir savo pagalbą, paklausiant, kur ir kada bus pašarvotas mirusysis. Dažniausiai taip elgiasi ir darbdaviai, sužinojęs apie jo darbuotoją ištikusią nelaimę.
Kalbėdami neįžeiskite
Jeigu nėra galimybės susitikti, nereikėtų baimintis nelaimės ištiktam draugui paskambinti telefonu, tačiau būtina atsižvelgti į tai, kad kalbėsite su skausmą išgyvenančiu žmogumi, todėl reikėtų pasistengti prisitaikyti prie jo emocinės būklės – jeigu jaučiate, kad jam reikia išsikalbėti, išklausykite, jeigu nenori bendrauti – būkite lakoniški. Kalbėkite pagarbiai, stengdamiesi suprasti, kaip geriausiai galėtumėte padėti nelaimėje.
Laidotuvių apranga – santūri
Oficiali užuojauta reiškiama atėjus į šermenis. Reikšdami pagarbą mirusiajam ir jo gedintiems artimiesiems, laidotuvėse stengiamės nedrumsti ramybės ir neblaškyti dėmesio ryškiomis drabužių spalvomis ar įmantriais medžiagų raštais, akį traukiančiais papuošalais ar aksesuarais. Įprastos gedulo spalvos – juoda, violetinė, tamsiai mėlyna, balta. Vyrai dažniausiai dėvi juodus arba vienspalvius tamsius kostiumus, moterys – juodas ar tamsias sukneles ir kostiumėlius. Galima segėti juodą juostelę, užsimesti juodą šalį. Vaikų aprangos kodas laisvesnis.
Šarvojimas – tyli ceremonija
Prie mirusiojo karsto padedama gėlių arba vainikas, jo atminimas pagerbiamas tylos minute arba sukalbant maldelę. Priėjus prie artimą žmogų laidojančio asmens jam paspaudžiama ranka arba jis apkabinamas, pasakomi trumpi užuojautos žodžiai. Jeigu nesate pažįstami, iš pradžių trumpai prisistatykite. Šarvojimo salėje kalbėkite tyliai. Įprasta kiek pasėdėti prie mirusiojo, jį prisiminti ir mintimis su juo atsisveikinti.
Ar aukoti pinigų?
Vis dažniau žmonės prisideda pinigų aukomis tiems, kas organizuoja laidotuves. Dėl to kiekvienas apsisprendžia individualiai ir perduoda auką asmeniškai arba įmeta į specialią dėžutę, jeigu tokia yra pastatyta. Visgi manoma, kad pinigai nepakeičia pagrindinio meilės ir pagarbos atributo – gėlės, todėl be gėlės (kartais atnešama ir žvakė) į laidotuves eiti – nepriimtina.
Gėlės ar vainikas?
Jei į laidotuves einate vienas – užteks vienos ar kelių gėlių. Dažniausiai nešamos baltos arba pastelinių spalvų gėlės, vyrauja tradicija nešti dvi ar keturias (lyginis skaičius) gėles. Giminės, bendradarbiai ar didesnė žmonių grupė neša gėlių krepšelį arba vainiką, kurie dar gali būti perrišti gedulinga juosta su specialiai laidotuvėms pritaikytu užrašu.
Palydos į kapines ir gedulingi pietūs
Mažuose miesteliuose ir kaimuose, kur visi vienas kitą pažįsta, vis dar daug žmonių lydi mirusiuosius į kapines, tačiau miestuose šiame etape įprastai dalyvauja tik patys artimiausieji ir tie, kurie nori pareikšti ypatingą pagarbą atsisveikinant. Gedulingi pietūs skiriami giminėms, artimiesiems, iš toli į laidotuves atvykusiems žmonėms. Jeigu esate asmeniškai kviečiamas dalyvauti, atsisakyti būtų nemandagu. Pasakydami gerą žodį apie mirusįjį jo artimiesiems asmeniškai arba prie kapo ar gedulingų pietų metu taip pat pademonstruosite pagarbą. Svarbu, kad žodžiai būtų nuoširdūs.
Susitikus po laidotuvių
Jeigu negalėjote dalyvauti laidotuvėse, užuojautą pareikšti galite aplankydami gedinčius žmones vėliau. Jeigu nėra galimybės susitikti, galima ir paskambinti telefonu. Tai reikėtų padaryti per dvi savaites, bet geriau ne pirmomis dienomis po laidotuvių. Jeigu susitiksite dar kartą vėliau, nereikėtų pirmam pradėti kalbėti apie mirusįjį, kad nebūtų atvertos begyjančios netekties žaizdos. Pasistenkite pajausti, ko labiausiai tuo metu reikia jūsų draugui – galbūt tik buvimo drauge.
Kai laidojama kremuojant
Laidojimo būdas kremuojant mūsų šalyje tampa vis labiau populiarus. Kartais velionio kūnas šarvojamas prieš jį kremuojant, bet dažniau šarvojama urna, ir jau prigijo paprotys šalia urnos pakabintame ekrane demonstruoti nuotraukas, primenančias mirusiojo gyvenimo akimirkas.
Laikomasi tų pačių bendrųjų laidojimo normų, tik reiktų atkreipti dėmesį į tai, kad urnos laidojimo vieta yra maža (urna laidojama kapinėse arba kolumbariume), todėl vainikų nereikėtų nešti, o gėlių taip pat neturėtų būti pernelyg daug (kai kas laikosi lyginio gėlių skaičiaus tradicijos, bet nešama ir viena gėlė arba viena žvakė).
Dėl individualių priežasčių artimieji kartais nusprendžia kurį laiką mirusiojo pelenus laikyti namuose ar kitoje saugomoje patalpoje, bet po 3 mėnesių jie vis tiek turi būti palaidoti. Lietuvos teisės aktai draudžia pelenus barstyti tam neskirtose vietose.