Visų šventųjų diena atkeliauja iš krikščioniškosios tradicijos. Nuo ankstyvųjų viduramžių tą dieną buvo pagerbiami anapilin iškeliavę ir šventaisiais tapę asmenys. Ši diena lapkričio 1-ąją įsitvirtino tada, nuo tada kai VIII amžiuje ją čia perkėlė popiežius Grigalius Švento Petro bazilikoje, paskirdamas atskirą erdvę Švento Petro bazilikoje šventųjų relikvijų kaupimui.
Vėlinės taip pat kilo iš krikščioniškosios tradicijos, tačiau joje atsirado ir įsitvirtino kiek vėliau, kai Kliuni vienuolyne Prancūzijoje buvo nuspręsta minėti ne tik anapilin iškeliavusius šventuosius, bet ir likusius asmenis. Nors krikščioniškame pasaulyje didesnę reikšmę turi Visų šventųjų diena, manoma, kad lietuvių tradicijoje Vėlinės istoriškai buvo svarbesnės. Buvo tikima, kad šią dieną mirusiųjų vėlės sugrįžta iš ano pasaulio į žemę, aplanko savuosius. Tad buvo organizuojamas ir vėlių maitinimas – buvo ruošiami tiek maisto staliukai vėlėms kapinėse, tiek ir vaišės namuose.