Pandemijos, karantino, stiprinamų ar lengvinamų visuotinių draudimų kontekste ne visiems pavyko surengti tokią atsisveikinimo ceremoniją su velioniu, kokią gedintieji ar pats velionis būtų norėjęs. Tačiau verta prisiminti, kad tokį pasveikinimą galima surengti ir nuo laidotuvių praėjus kelioms savaitėms, mėnesiams ar dar daugiau laiko (pavyzdžiui, panaikinus didesnius ribojimus arba sumažėjus didesnių susirinkimų pasekmių rizikai).
Atsisveikinimo ceremonijos praėjus ilgesniam laikui po laidotuvių gali:
-Suteikti pakankamai laiko bent šiek tiek susitaikyti su situacija ir detaliau apsvarstyti kokio atsisveikinimo velionis būtų norėjęs arba padovanoti idėjų, kokiais gražiais būdais galima prisiminti anapilin iškeliavusiojo gyvenimą.
-Suteikti galimybę atsisveikinimo dalimi tapti tiems, kurie fiziškai negalėjo atvykti į šarvojimo salę ar laidotuves.
Kokią vietą pasirinkti tokiam minėjimui – ar atskira salė, ar restoranas, ar namų aplinka – išimtinai velionio artimųjų pasirinkimas. Šeimos nariams ir velionį artimai pažinojusiems asmenims galima pasirinkti nuotraukų, istorijų iš reikšmingiausių anapilin iškeliavusiojo gyvenimo įvykių bei jais per tokį minėjimą pasidalinti. Taip pat galima veikti dalykus, kuriuos velionis mėgo, pasirinkti valgyti velionio mėgtus patiekalus, o galbūt velionio garbei paaukoti tai organizacijai, kurios vykdoma misija velioniui buvo itin svarbi. Įdomu būtų ir paruošti atminimo knygą, į kurią į minėjimą atvykę svečiai galėtų įrašyti jų mėgstamiausią turėtą su velionių susijusį prisiminimą. Tai – tik keli iš galimų būdų, kaip paįvairinti po laidotuvių organizuojamą atsisveikinimą, tačiau misija lieka viena – ne tik išliūdėti mirusiojo išėjimą, tačiau ir pabrėžti gražiausius šio asmens gyvenimo momentus bei pasiekimus, šitaip įprasminant jo atminimą.